Kas yra Michael Burry? „The Big Short“ istorija ir pamoka

Michaelas Burry yra amerikiečių investuotojas ir buvęs gydytojas. Jis geriausiai žinomas dėl to, kad dar prieš 2008 metų finansų krizę vienas pirmųjų pastebėjo JAV būsto rinkos burbulą, statė prieš rizikingų būsto paskolų rinką ir uždirbo, nors dauguma manė, kad jis klysta. Jo istorija išgarsėjo pasirodžius filmui „The Big Short“.

Šiame straipsnyje papasakosime Michaelo Burry istoriją, paaiškinsime, kaip jam pavyko pastebėti tai, ko nepastebėjo net didžiausi bankai, ir aptarsime, kokią praktinę pamoką iš jo patirties gali pasiimti kiekvienas.

Pagrindiniai akcentai

• Michaelas Burry, anksčiau dirbęs gydytoju, 2000 metais įkūrė rizikos draudimo fondą „Scion Capital“. Fondas buvo pelningas ir gerai vertinamas dar prieš prasidedant finansų krizei.
• 2003–2004 metais Burry pastebėjo, kad JAV būsto paskolų rinkoje daugėja rizikingų paskolų, o reitingų agentūros su jomis susijusius vertybinius popierius vertina pernelyg palankiai.
• Jis investavo prieš būsto rinką naudodamas kredito įsipareigojimų neįvykdymo apsikeitimo sandorius (CDS, angl. Credit Default Swaps). Jie veikė tarsi draudimas ir atnešė pelną, kai būsto paskolomis užtikrintų vertybinių popierių vertė smuko.
• Nuo fondo įkūrimo iki 2008 metų birželio „Scion Capital“ grynoji grąža siekė 489,34 proc., o S&P 500 indeksas per tą patį laikotarpį paaugo tik apie 2 proc. Iš vadinamojo „didžiojo šorto“ fondo investuotojai uždirbo apie 725 mln., o pats Burry – apie 100 mln. JAV dolerių.
• Svarbiausia pamoka, informaciją verta tikrinti savarankiškai, suprasti, į ką investuojate, ir neskubėti daugumos nuomonės laikyti tiesa.

Kas yra Michael Burry?

Michaelas Burry savo karjerą pradėjo ne finansų rinkose, o medicinoje. Jis studijavo mediciną ir dirbo neurologijos rezidentu, o investavimu susidomėjo laisvalaikiu. Jis naktimis internete rašydavo investicijų analizes. Šie viešai skelbiami tekstai patraukė profesionalių investuotojų dėmesį ir atvėrė jam kelią į naują karjerą. Toks kelias daug pasako apie jo investavimo stilių: Burry labiau pasitikėjo savo skaičiavimais nei vyraujančia rinkos nuomone.

2000 metais Burry įkūrė investicinį fondą „Scion Capital“. Rizikos draudimo fondas yra privatus fondas, pritraukiantis lėšų iš turtingų investuotojų ir siekiantis uždirbti tiek rinkoms kylant, tiek krintant. Jau pirmaisiais veiklos metais Burry vardas tapo žinomas. Sprogus vadinamajam „dot-com“ burbului ir smukus rinkos indeksams, jo fondas uždirbo pelno. Nuo pat veiklos pradžios „Scion Capital“ lenkė S&P 500 indeksą, o Burry įgijo žmogaus, gebančio pastebėti tai, ko nepastebi kiti, reputaciją. Netrukus šią reputaciją išbandė didžiausias jo karjeros statymas.

Kaip veikė JAV būsto paskolų rinka

Norint suprasti, ką padarė Burry, pirmiausia reikia žinoti, kaip tuo metu veikė JAV būsto paskolų sistema. Iš pirmo žvilgsnio ji atrodė paprasta, o pinigai joje judėjo tokia tvarka:

1. Bankas suteikia žmogui būsto paskolą.
2. Vėliau bankas šią paskolą parduoda investiciniam bankui ar kitai finansų institucijai. Taip jis susigrąžina pinigus, o paskolos rizika perduodama kitam rinkos dalyviui.
3. Investicinis bankas sujungia tūkstančius tokių paskolų į vieną paketą ir sukuria vertybinį popierių, vadinamą MBS. Šis trumpinys kilęs iš angliško termino mortgage-backed security, reiškiančio hipoteka užtikrintą vertybinį popierių. Iš esmės jo pirkėjas gauna dalį pinigų srautų iš tūkstančių žmonių mokamų paskolų įmokų.
4. Šiuos vertybinius popierius perka pensijų fondai, draudimo bendrovės ir privatūs investuotojai iš viso pasaulio, tikėdamiesi gauti stabilias palūkanas.

Svarbų vaidmenį šioje sistemoje atliko ir kredito reitingų agentūros. Tai įmonės, kurios vertino šių vertybinių popierių kredito riziką ir suteikdavo jiems reitingus, panašius į mokyklos pažymius. Investuotojai jais pasitikėjo, nes aukščiausias reitingas reiškė, kad vertybinis popierius laikomas turinčiu labai mažą kredito riziką.

Kol visi sistemos dalyviai uždirbo iš mokesčių ir palūkanų, atrodė, kad rizika išnyko, nors iš tiesų ji buvo tik perduodama ir paskirstoma kitiems rinkos dalyviams. Tikroji problema slypėjo pačioje sistemos pradžioje, tai yra kam ir kokiomis sąlygomis buvo suteikiamos paskolos.

Ką pastebėjo Burry, ko nematė kiti

Maždaug 2003–2004 metais Burry pradėjo gilintis į tai, iš ko iš tikrųjų buvo sudaryti būsto paskolomis užtikrinti vertybiniai popieriai. Jis nesirėmė rinkodaros aprašymais, o atidžiai skaitė pačias paskolų sąlygas. Tai, ką jis atrado, visiškai prieštaravo tuo metu vyravusiam optimizmui. Rinkoje sparčiai formavosi kredito burbulas.

Paskolos buvo suteikiamos net žmonėms, turintiems prastą kredito istoriją ir realiai negalintiems jų grąžinti. Kad rizika iš karto nebūtų akivaizdi, daugeliui paskolų buvo taikomos laikinos, dažnai dvejus ar trejus metus galiojančios mažesnės palūkanos. Iš pradžių mėnesio įmoka atrodė nedidelė, tačiau vėliau ji smarkiai išaugdavo.

Kylančios būsto kainos šią riziką slėpė. Kol namų vertė didėjo, net ir finansinių sunkumų turintys skolininkai galėjo perfinansuoti paskolą arba parduoti būstą brangiau. Dėl to atrodė, kad blogų paskolų beveik nėra. Kredito reitingų agentūros net ir iš prastos kokybės paskolų sudarytus paketus vertino kaip patikimus, todėl tikroji rizika buvo paslėpta dar giliau. Didelė dalis šios sistemos veikė darant prielaidą, kad būsto kainos ir toliau kils.

Natūraliai kyla klausimas, kurį užduoda beveik visi: ką tuo metu galvojo bankai ir valdžios institucijos? Atsakymas nėra vienareikšmis, tačiau kol kainos kilo, daugelis sistemos dalyvių iš jos uždirbo, todėl rizika buvo nepakankamai įvertinta. Tikėjimas, kad tokia padėtis gali tęstis ilgai, kartu su silpnesniais skolinimo standartais ir netinkamu rizikos vertinimu leido problemai augti.

Burry padarė priešingą išvadą ir nusprendė veikti prieš rinką. Investuotojas, kuris stato prieš rinką, atidaro vadinamąją trumpąją poziciją (angl. „short”). Tokia pozicija leidžia uždirbti tada, kai turto kaina krinta, o ne kyla.

Statymas prieš rinką: kredito įsipareigojimų neįvykdymo apsikeitimo sandoriai (CDS)

Problema buvo ta, kad tuo metu nebuvo įprasto būdo užimti trumpąją poziciją visos būsto paskolų rinkos atžvilgiu. Todėl Burry įtikino „Goldman Sachs“ ir kitus didelius bankus sukurti bei parduoti jam nevykdomų kredito įsipareigojimų apsikeitimo sandorius, vadinamus CDS.

Paprastai tariant, CDS veikė kaip draudimas. Galima įsivaizduoti, kad apdraudi ne savo, o kito žmogaus namą. Tu moki periodines įmokas, o jeigu namas sudega, gauni didelę išmoką. Burry tokiu principu pirko apsaugą nuo būsto paskolomis užtikrintų vertybinių popierių žlugimo, nors pats jų neturėjo, ir laukė, kol jų vertė smuks.

Tokiai strategijai reikėjo daug kantrybės ir stiprių nervų. Kol vertybiniai popieriai dar nebuvo praradę vertės, Burry tik mokėjo įmokas, o jo pozicija rodė nuostolį. Dalis investuotojų ir rinkos dalyvių jį laikė bepročiu, nes jis statė prieš vieną patikimiausiomis laikytų JAV ekonomikos sričių, tai yra būsto rinką.

Galiausiai pradėjo kilti spaudimas ir fondo viduje. Kai kurie investuotojai prarado kantrybę, siuntė piktus laiškus, reikalavo grąžinti pinigus, o dalis jų net grasino teismais. Šis investuotojų pasipriešinimas yra svarbi istorijos dalis, nes Burry turėjo ginti savo sprendimą tuo metu, kai beveik visi aplinkiniai teigė, kad jis klysta.

2008-ieji: kai Burry pasirodė teisus

Lūžis išryškėjo maždaug 2007 metais. Būsto kainoms pradėjus kristi, o daliai paskolų pasibaigus laikinų mažesnių palūkanų laikotarpiams, vis daugiau rizikingų skolininkų nebegalėjo mokėti įmokų. Prasidėjo nemokumo banga, bankai perėmė vis daugiau sunkiai parduodamų būstų, o nekilnojamojo turto kainos toliau krito. Burbulas, kurį palaikė tikėjimas, kad kainos visada kils, sprogo.

2008 metais padėtis virto atvira finansų krize. Žlugo ar buvo gelbėjamos didelės finansų institucijos, o baimė iš JAV išplito į viso pasaulio rinkas. Tuo metu paniką aiškiai rodė rinkos baimės indeksas (VIX), pasiekęs tuometines rekordines aukštumas.

Būtent tada Burry statymas pasiteisino. Kai būsto paskolomis užtikrinti vertybiniai popieriai prarado vertę, jo įsigyti CDS tapo itin pelningi. Iš vadinamojo didžiojo šorto jo investuotojai uždirbo apie 725 mln. JAV dolerių, o pats Burry gavo apie 100 mln. JAV dolerių. Fondo rezultatai buvo dar įspūdingesni. Nuo įkūrimo 2000 metais iki 2008 metų birželio „Scion Capital“ grynoji grąža siekė 489,34 proc., o S&P 500 indeksas per tą patį laikotarpį paaugo mažiau nei 3 proc.

Ši istorija neapsiribojo vien JAV. Krizė stipriai paveikė ir Lietuvą. 2009 metais Lietuvos bendrasis vidaus produktas sumažėjo maždaug 15 proc. Vietos nekilnojamojo turto rinkoje taip pat buvo susiformavęs burbulas, o 2009 metais būsto kainos Lietuvoje sumažėjo apie 27 proc. Lietuvoje veikė panašūs veiksniai: spartus kreditavimo ir būsto kainų augimas bei tikėjimas, kad tokia padėtis tęsis ilgai.

Ką iš to gali pasimokyti privatus investuotojas

Burry istorija įdomi ne dėl skaičių, o dėl to, ką iš jos galima pritaikyti sau. Iš jos verta pasiimti tris konkrečias pamokas.

Tikrinkite informaciją patys. Net patyrę analitikai, bankai ir kredito reitingų agentūros vienu metu klydo ta pačia kryptimi, nes bendra rinkos euforija ir finansinės paskatos trukdė tinkamai įvertinti riziką. Tai nereiškia, kad reikia nepasitikėti visais. Tačiau prieš investuojant verta bent minimaliai patikrinti pagrindines prielaidas, o ne aklai pasitikėti antrašte ar kito žmogaus rekomendacija.

Supraskite, į ką investuojate. Burry laimėjo todėl, kad įsigilino į tai, kam daugelis kitų skyrė gerokai mažiau dėmesio. Jei nesuprantate, kaip veikia finansinis produktas, pavyzdžiui, sudėtingas paskolomis užtikrintas vertybinis popierius ar egzotiškas fondas, tai jau savaime yra rizika. Čia galioja paprasta taisyklė: jei negalite dviem sakiniais paaiškinti, iš ko galite uždirbti ir kodėl galite prarasti pinigus, dar nesate pasiruošę investuoti.

Daugumos nuomonė nebūtinai yra teisinga. Burry nuomonė išsiskyrė ir jis galiausiai pasirodė esąs teisus, tačiau tam reikėjo ištverti ilgus spaudimo ir abejonių metus. Tai nereiškia, kad verta elgtis priešingai nei visi vien iš principo. Ši istorija tik primena, kad populiari nuomonė savaime nėra įrodymas. Jei jūsų pozicija pagrįsta tvirtais faktais, kitų abejonės nėra pakankama priežastis jos atsisakyti.

Šias pamokas lengviausia pradėti taikyti nuo pagrindų. Jei tik pradedate investuoti, pirmiausia verta susipažinti su investavimo į akcijas principais. Rizikai valdyti taip pat naudinga suprasti, kaip veikia investavimas į ETF fondus, nes jie padeda plačiau paskirstyti pinigus ir mažiau priklausyti nuo vieno pasirinkimo.

Kaip sekti žinomų investuotojų sprendimus

Gera žinia ta, kad galima visiškai teisėtai stebėti, kokias investicijas deklaruoja stambūs investuotojai. JAV instituciniai investicijų valdytojai, valdantys bent 100 mln. JAV dolerių vertės tam tikrų vertybinių popierių portfelius, turi teikti 13F ataskaitas. Jose galima pamatyti, kokius vertybinius popierius valdytojas deklaravo ketvirčio pabaigoje, o palyginus kelių laikotarpių duomenis galima spręsti, kurias pozicijas jis didino, mažino ar visiškai pardavė. Šias ataskaitas galima nemokamai peržiūrėti JAV vertybinių popierių ir biržos komisijos (SEC) duomenų bazėje arba portale „Dataroma“, kuriame vienoje vietoje pateikiamos žinomų investuotojų pozicijos.

Tokias ataskaitas geriausia vertinti ne kaip tiesioginius patarimus, ką pirkti, o kaip įžvalgų šaltinį. Jos gali padėti pastebėti įmones ar sektorius, į kuriuos galbūt nebūtumėte atkreipę dėmesio, ir taip praplėsti akiratį. Tačiau aklai sekti kitų investuotojų neverta, nes ataskaitose pateikiama tik dalis portfelio duomenų, o informacija paskelbiama jau pasibaigus ataskaitiniam ketvirčiui. Todėl ji neatskleidžia nei tikslaus sandorio laiko, nei dabartinių valdytojo pozicijų, nei jo ateities planų.

Burry pavyzdys aiškiai parodo, kodėl svarbu tikrinti ne tik faktus, bet ir jų datas. Naujausia viešai prieinama „Scion Asset Management“ 13F ataskaita buvo pateikta 2025 metų lapkričio 3 dieną ir atspindėjo fondo pozicijas 2025 metų rugsėjo 30 dieną. Lapkričio 10 dieną bendrovė nutraukė investicijų patarėjos registraciją SEC. Todėl senesnės 13F ataskaitos nebeatspindi dabartinės padėties, o ar ateityje bus teikiamos naujos, priklausys nuo to, ar bendrovei bus taikoma 13F ataskaitų teikimo prievolė.

Todėl prie kiekvieno tokio duomens verta pasižymėti datą ir įvertinti, ar informacija dar nėra pasenusi. Daug naudingiau remiantis ta pačia analitine logika susidėlioti savo investicinį portfelį, atitinkantį asmeninius tikslus ir priimtiną riziką, nei kopijuoti kitų investuotojų praeityje priimtus sprendimus.

Apibendrinimas

Michaelo Burry istorija svarbi ne todėl, kad jis pasipelnė iš krizės, o todėl, kad ji primena esminę tiesą: investuojant svarbu sprendimus vertinti savarankiškai. Net patyrę ir protingi žmonės gali suklysti, todėl gebėjimas objektyviai įvertinti situaciją ir suprasti, kur investuojate, yra itin vertingas.

Nebūtina bandyti numatyti rinkos krypties ar ieškoti kitos krizės. Svarbiausia pradėti nuo pagrindų ir investuoti tik į tai, ką suprantate. Norėdami tvirto starto, pradėkite nuo mūsų investavimo pradžiamokslio.

Pastaba: ši informacija yra edukacinio pobūdžio ir nėra finansinis patarimas.

Dažniausiai užduodami klausimai (DUK)